Akivaizdu, kad medikų paslaugomis Norvegijoje gali naudotis tik sveiki ir itin sveiki žmonės. Aišku, kodėl įsigalėjęs būtent toks požiūris: puikios ekologijos sąlygos, streso ir įtampos mažinimas, socialinė apsauga, dideli atlyginimai. Visa tai padeda išlaikyti tautos sveikatą.

Norvegijos gydytojai daug kam gali nepatikti savo… kaip čia gražiau pasakius… atsainiu požiūriu. Ko gero, lietuviams yra įskiepyta nuo vaikystės, jog susirgus (tarkim, peršalus) žmogų reikia gydyti vos ne prievarta, įvairiomis tabletėmis. Norvegijoje taip nėra. Šioje šalyje įprastas peršalimo gydymo būdas yra paracetamoliu sumažinama aukšta kūno temperatūra. Visa kita „praeis savaime“.

Manoma, kad organizmas su negalavimais turi susidoroti pats ir tai žmogų užgrūdina, stiprina imunitetą. Teisybės dėlei derėtų pasakyti, kad dažniausiai šitaip ir būna, bet esant tokiam požiūriui galima nepastebėti rimtų paciento bėdų. Dėl šios priežasties ir yra liūdna. Norvegijos šeimos gydytojai retai išrašinėja vaistus, tik esant būtinybei. Nusipirkti be recepto antibiotikų ar kitų vaistų neįmanoma už jokius pinigus.

Sveikatos draudimas Norvegijoje yra bendrojo pobūdžio, jis finansuojamas iš mokesčių, vieningo mokėtojo principu. Nacionalinė draudimo sistema taikoma ir norvegams, ir šioje šalyje gyvenantiems bei dirbantiems užsieniečiams.

Draudimas kompensuoja gana platų paslaugų spektrą: gydymą ambulatoriškai ir stacionare, diagnostinius tyrimus, specialistų pagalbą, motinos ir vaiko aptarnavimą, profilaktikos priemones, beviltiškų ligonių priežiūrą ir receptinius vaistus. Buvimas ir gydymas (įskaitant ir medikamentus) valstybinėse ligoninėse yra nemokamas, tačiau pacientui gali tekti padengti nedidelę išlaidų dalį prireikus ambulatorinio gydymo, terapeutų, psichologų arba psichiatrų paslaugų. Iš sveikatos draudimo fondo apmokami biuleteniai, mokamos invalidumo pašalpos ir kartais net reabilitacija sanatorijoje.

Gydytojo pasirinkimas yra ribojamas – visi piliečiai renkasi terapeutą iš valstybės pateikto sąrašo. Pas specialistą pateksite tik gavę terapeuto siuntimą. Pacientas gali keisti terapeutą ne dažniau nei dukart per metus ir tik tuo atveju, jei jo pasirinktas gydytojas neturi pacientų savo sąraše.

Sveikatos draudimo sistema finansuojama iš bendro biudžeto mokestinių įplaukų. Tikslinių sveikatos apsaugai skirtų mokesčių nėra, tačiau mokesčiai Norvegijoje vieni didžiausių pasaulyje – 45% BVP.

Sveikatos apsaugos sistema reguliuojama valdžios. Savivaldybės yra atsakingos už pirmąją medicinos pagalbą, o keturių regionų valdžia atsako už specialistų paslaugas. Iki 2002–ųjų metų šalies ligoninės buvo pavaldžios vietiniams arba apygardos valdžios organams, bet dėl nuolatinių poblemų (pirmiausia dėl nusidriekusių eilių ir išaugusių išlaidų) 2002 m. sausio mėnesį vyriausybė pati ėmėsi vadovauti šioms įstaigoms. Norvegijoje yra ir kelios privačios ligoninės.

Vyriausybė sudaro bendrą biudžetą, ribojantį visas išlaidas ir nustato ligoninėms įrangai skirtų sąnaudų dydį.

Beveik visi bendrosios praktikos gydytojai ir specialistai, nedirbantys ligoninėje, gauna fiksuotą atlyginimą. Kai kuriems specialistams be kasmetinių išmokų priklauso ir valstybės skiriami honorarai už suteiktas paslaugas. Dauguma kitų medikų yra valstybės tarnautojai ir gauna algas.

Didžiausia Norvegijos sveikatos apsaugos sistemos bėda – ilgos laukiančiųjų gydymo stacionare eilės. Beveik ketvirtadalis pacientų, gavusių siuntimą į stacionarą, priversti laukti ilgiau nei tris mėnesius.